Mamma Mia!

Tikrai, kad mamma mia, kitaip ir nepavadinsi. Toooooks superinis filmas!!! Merginos, moteriškės, kurios dar nematėt, skubėkit pažiūrėt (vaikinam taip įkyriai nesiūlau :).
Visą filmą prasėdėjau išsiviepus, tokių gerų emocijų prisisėmiau, kad oi kaip gera dar net šiandien. Nereali Meril Streep, nerealūs Pierce Brosnan, Colin Firth ir visi kiti. Puiki muzika, o jau vaizdai Graikijos salos kokie!!!
Žodžiu, nebepasakosiu, greitai bėkit ir pažiūrėkit!!!
http://www.mammamiamovie.com/

Kaip Greta atsikratė "draugo"

Tokį "draugą" vaikystėje turėjome beveik visi. Jo vardas - Čiulptukas (pas kitus Soskė, Tiūtė ar panašiai).
Mano abu vaikai augo su šiuo draugu. Bet jis buvo skirtas tik miegui, ne daugiau. Ir mano nuostata tokia, kad tas "draugas" reikalingas ne ilgaiu kaip iki dviejų metų. Taigi, Gretai ši riba (2 metai) jau visai ant nosies, o ji vis draugavo su čiulptuku ir mane graužė sąžinė, kaip čia baigti tą draugystę. Na ir pavyko visai paprastai: kai šį savaitgalį grįžo iš atostogų Šiauliuose, tiesiog nebedaviau jai čiulptuko, o kai prašė prieš miegą, pasakiau - nėra. Ir ką - šiek tiek paverkė, dar paprašė, bet aš paskėsčiojau rankom ir tiek. Dar kelis vakarus užsimindavo, o dabar jau nebeprašo. Tikiuos, kad čia jau tikrai tos "draugystės" pabaiga.
Panašiai buvo ir su Aurimu - jam čiulptuko nebereikėjo metų ir 8-9 mėnesių. Vieną vakarą tiesiog prieš miegą nebedaviau. O jis ir neprašė...

Kaip leidžiam vasaros laiką

Praeitas dvi savaites gyvenom tik su Greta. Aurimą, kaip rašiau anksčiau, palikom močiutei ir jie išvažiavo į Palangą. Sumanė abu paiilsėti prie jūros. Na, o mes ilsėjomės namuose, nes visgi su vienu vaiku tikrai lengviau nei su dviem... Po darbo grįžę pavažinėdavom šen bei ten, o jei likdavom namuose, tai kažkaip labai ramiai leisdavom laiką. Bet Greta tą vienatvę juto - nebuvo dienos, kad nepaminėtų Aurimo. Labai jau ji prisirišus prie brolio. Tuo tarpu Aurimas labai didelio ilgesio namams ar šeimos nariams nerodė...
Ir štai, praėjus dviems savaitėms po išsiskyrimo, savaitgalį išsiruošėm į Šiaulius - reikėjo parsivežti Aurimą, bet palikti Gretą (nes auklė išėjo atostogų). Važiavom su Gretute traukiniu!!! Prieš kelionę šiek tiek jaudinausi, nes, žinodama jos smarkų būdą, bijojau, kad nespėsiu lakstyti iš paskos po vagoną. Bet viskas buvo ne taip blogai, kaip atrodė - Greta iš kupe niekur nesiveržė, tiesiog bendravo su visais kupe keleiviais ir netgi "simpatiją" susirado. Tai ir kelionė mums visai neprailgo.
Kai atvykom, gražiausia buvo žiūrėti kaip Aurimas su Greta gal minutę stovėjo apsikabinę... Kadangi taip vieni kitų buvom pasiilgę, labai draugiškai praleidom savaitgalį. Bet kai reikėjo skirtis su Greta, buvo labai sunku... Gerai tik, kad jos su močiute gražiai sutaria, todėl, kiek žinau, didelių sunkumų su ilgesiu namams nėra.
O mes čia-Vilniuje, vėl trise (tik kita sudėtis). Ir ką gi - vasara, tai ir pramogaujam. Vakar po darbų buvom nuvažiavę į Vichy vandens parką. Aurimui labai patiko, nenorėjo išeiti, klausė kada vėl atvažiuosim.
Šiandien važiavom visi į Jeruzalės bažnyčią suderinti Gretos krikštynų datos. Taigi suderinom - rugpjūčio 9 d. Dabar reikės ruoštis...

Apie tai, ką praleidau

Birželio mėnesio pradžioje Gretai gydėm akeles. Turbūt nešvarumų pateko (labai dažnai ant smėlio žaidžia), tai pradėjo traiškanoti ir labai paraudo. Stebėjausi tos mūsų nenuoramos kantrybe, kai reikėjo pagulėti su ramunėlių kompresu :)

O čia kai buvom Pakruojy Gretai teko iš arčiau susipažinti su... vištomis.

Tuo tarpu Aurimas lyg niekur nieko rinko kolorado vabalus:

Fotosesija "Brolis ir sesė"

Kas tėvo, motinos neklauso, tas graužia duoną sausą

Laikraščių apžvalga

Vietoje "Labanakt vaikučiams"

Brolelis žirnelis ir seselė pupelė

"Mano vaikai norėjo gyventi"

Jau prieš kokį mėnesį perskaičiau vokietės Gabrielle Morsch knygą "Mano vaikai norėjo gyventi". Labai liūdna istorija, kurią iš tikrųjų išgyneno ši moteris. Ir nors knyga parašyta kaip eilinio žmogaus dienoraštis (tai tikrai ne rimtas literatūrinis kūrinys), yra keletas minčių, kurios man įstrigo visam. Pavyzdžiui, kaip mes nesuprantam (tiksliau-bijom suprasti) žmogaus, ištikto nelaimės. Bijom jam pažiūrėti į akis, bijom paklausti apie nelaimę, bijom paklausti kaip jis jaučiasi ir pan. O nelaimės ištiktajam būtent to ir reikia.
Verta paskaityti šią knygelę. Ypač turėtų patikti tiems, kad buvo ar kas domisi Egiptu. Knygoje yra daug tikrų faktų apie egiptiečių gyvenimą, kurio mes tikrai nematom nuvažiavę ten kaip turistai.