Aurimo priešmokyklinė grupė. Kryžiaus žygis su kupranugariu

Gal jau rašiau, kad nuo šių metų Aurimas pradėjo eiti į priešmokyklinę grupę. Niekas daug nepasikeitė, tik kitos auklėtojos ir kitos patalpos tame pačiame darželyje. Na, ir gal daugiau disciplinos. Pvz. nebegalima kasdien neštis savo žaisliukų į darželį, kad vaikai susikauptų per pamokėles, o ne galvotų kaip greičiau bėgti žaisti.
Be to, dabar vaikams kartais bus užduodami namų darbai. Tiesiog, kad jie pratintųsi, jog reikia kažką iš namų atsinešti, kažką tėvams pasakyti. Štai pirmas namų darbas buvo labai įdomus. Visą savaitę buvo nagrinėjama tema - "vorai". Ir kiekvienas vaikas turėjo atsinešti į darželį gyvą vorą stiklainyje. Į stiklainį reikėjo įdėti pagaliuką, kad voras nusimegztų tinklą.

Taip pat atsirado naujų ugdymo programų. Viena iš jų - "Zipio draugai". Kiek žinau, ši programa yra bene visuose darželiuose. Jos tikslas - siekiant geresnės emocinės vaikų savijautos, padėti jiems įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų. Į grupę kas savaitę ateina vabaliukas Zipis ir bendrauja su vaikais.
Kita mūsų auklėtojų vykdoma programa yra skirta skatinti draugiškumui. Grupėje gyvena kupranugaris, kuris vaikšto pas vaikus į namus ir stebi kaip šeima gyvena. Apie jį papasakosiu plačiau, kadangi Aurimas buvo pirmasis, pas kurį tas kupranugaris apsilankė.
Parsinešėme kupranugarį visą apkarstytą karoliais, su didžiausiu maišu gėrybių, su patalais, su indais ir kitais daiktais, kuriuos jis sukaupė per keturis savo gyvenimo darželyje metus.

Užduotis mums buvo-gyventi su kupranugariu draugiškai, visur jį kartu vedžiotis, viską jam rodyti ir visus įspūdžius užrašyti į dienoraštį.
Taigi patį pirmą vakarą po darželio visi, su kupranugariu priešaky, vykome į kavinę gerti šviežių vaisių sulčių ir taip artimiau susipažinti. Kupranugariui labai patiko :))
Turiningiausia diena buvo šeštadienis, kuomet išsiruošėme į "Kryžiaus žygį". Kartu ėjo ir Ieva su savo vaikais. Buvo labai smagu. Aišku, sutramdyti vaikinukus sekėsi gan sunkiai, bet, nepaisant to, dieną praleidom puikiai: prisikvėpavom gaiviu miško oru, radom musmirių, palaipiojom po kelmus, pasiklausėm genio kalenimo, o gerokai nuvargę susėdome užkąsti.




Svarbiausiai, kad visą kelią ir kupranugaris kartu keliavo.

Visas likusias dienas (tiksliau vakarus po darbo) draugystę su kupranugariu palaikėme statydami jam namą. Pasiėmėm su Aurimu didžiulę dėžę, padarėme langus, duris, ištapetavome, pastatėm lovą, televizorių, staliuką ir apgyvendinom ten kupranugarį. Tiek dirbom, tiek dirbom, visai neblogą namą padarėm, tik niekaip nesuprantu, kur nuotraukas to namo nudanginau... O dabar tas namas darželyje, kupranugaris ten nakvoja.
Štai kiek pas mus veiklos.

Renginiai Vilniuje

Pastaruoju metu sudalyvavau ne viename renginyje vykusiame Vilniuje.
Tereikia mokėti sekti informaciją ir sužinai, kad renginių Vilniuje apstu kiekvieną dieną. Vienintelis dalykas, kas man labai nepatinka - tai, jog nėra sukoncentruotos informacijos apie renginius. Jei nori ką nors įdomaus nuveikti, turi peržiūrėti "penkis" tinklapius, perversti kelis laikraščius, kol atrandi tai, kas tau tinka ir patinka.
Štai atsitiktinai laikraštyje "15 minučių" perskaičiau apie Mados naktį. Pasirodo, rugsėjo 10 dieną Vilniuje vyko toks ganėtinai įdomus renginys. Vidury miesto Rotušės aikštėje Jurijus Levčenkovas visų akivaizdoje darė šukuoseną, Ramunės Piekautaitės salone vyko naujos kolekcijos pristatymas, kai kurios rūbų parduotuvės dirbo ilgiau nei įprastai ir t.t. Mes su drauge sudalyvavom Veltinio namų surengtuose nemokamuose vilnos vėlimo kursuose.
Viskas lyg ir labai patrauklu. Bet... Kam skirtas šis renginys? Mes su Ingrida taip ir nesupratom. Laikraštis "15 minučių" lyg ir visuotinis, jame platinama informacija visai liaudžiai. Tačiau, susidarė toks įspūdis, kad šis renginys, nors ir buvo viešai paskelbtas, buvo skirtas tik mados žmonėms. Prie J. Levčenkovo pasijutome nejaukiai, nes aplink stovėjo vien "Petruškevičiai", Ramunės Piekautaitės salone pasijutome išvis kaip baltos varnos... todėl nutarėmė daugaiu niekur neiti, na tik į Veltinio namus. Bet ten iš pradžių irgi pasijutome, tarsi būtume visai nepageidaujamos. Kursuose galėjo dalyvautu tik tie, kurie užsirašė iš anksto. Hmm.. Na, bet mes atkakliai stovėjome ir laukėme kol kursai prasidės-sakėme tiesiog pažiūrėsim. Ir kadangi jau buvom tokios "įkyrios" , galų gale ir mums buvo surastos vietos. Toks įspūdis, kad dauguma kursų dalyvių buvo pažįstami...
Šiaip ar taip, likom patenkintos, tik labai labai gaila, kad į tokius renginius įtraukiama labai mažai eilinių žmonių, kuriems tikrai būtų ne pro šalį susipažinti su mada ar panašiais dalykais.
Kitame renginyje sudalyvavome visa šeima rugsėjo 19 dieną. Neries krantinėje buvo surengtas ugnies ir lazerių šou, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui ir rudens lygiadieniui paminėti. Kas ėjo į šį renginį daugiau kaip į lazerių šou, tai tikrai nusivylė, nes lazeriai buvo gan menki. Po Karaliaus Mindaugo tiltu buvo demonstruojamos įvairios formos ir figūros. O kas ėjo daugiau į ugnies šou-liko sužavėtas. Buvo pastatytos kokios penkios didelės šiaudinės skulptūros, kurios, skambant Veronikos Povilionienės
dainoms ir sutartinėms, vis suliepsnodavo. Tikrai įspūdingas reginys.
Kaip vėliau sužinojau, ne daug kas apie šį renginį žinojo... Vėlgi informacijos sklaidos problema...
Na, ir paskutinis renginys, kuriame buvau paskutiniu metu, tai piano.lt organizuotas Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestro koncertas. Skamba gal ir nelabai viliojančiai :) Bet po koncerto tikrai likau sužavėta. Visų pirma-koncertas vyko netradicinėje aplinkoje-Pranciškonų vienuolyno kiemelyje, po atviru dangumi. O visų antra - karininkai taip smagiai grojo, kad negalėjai jais nesižavėti.
Į kokį kitą renginį eisiu dar nežinau. Gal vėl netikėtai kur nors pamatysiu kokį pranešimą ar kokia draugė ką gero pasiūlys ;)) Bet šiaip, dabar nusimato nemažai gimtadienių, tad su renginiais teks palaukti.

Gretos kulinarijos šou

Ne taip seniai Gretai suėjo trys metai (rugpjūčio 21 d.).

Nusprendėme, kad būdama tokio amžius, ji jau kuo puikaiusiai gali pradėti "karjerą" virtuvėje. Juolab, kad ji labai mėgsta šeimininkauti, nuolatos sukiojasi aplink mane kai ką nors gaminu, prašo duoti pamaišyti tešlą, padengia stalą, skuta su Aurimu bulves, plauna indus ir t.t. Tad, kad nebūtų problemų dalinantis virtuvės įrankiais ir kita įranga, padovanojome Gretai štai tokią dovaną:

Dovaną papildė ir močiutė (ačiū, mama :) ), kuri padovanojo rinkinį pyragams ir sausainiams kepti.
Na ir prasidėjo tikras kulinarijos šou. Ir ne kartą ar du per savaitę, bet kiekvieną dieną!
Pirmiausiai kepėme obuolių pyragą (receptas jau buvo aprašytas anksčiau). Greta supjaustė visus obuolius kiek tik reikėjo pyragui:

Išmaišė tešlą:

Pašovė į orkaitę:

Štai ir pyragas (~12 cm skersmens :) )

Šiltu pyragu su ledais ir draugus pavaišino:

Ir taip kiekvieną dieną Gretutė darbuojasi. Tik ne visada tikrus pyragus kepa ir tikrus draugus vaišina. Kartais tiesiog darbuojasi ir savo "naminius" draugus susodina prie vaišių stalo:

Rugsėjo 1-oji

Prasidėjo ruduo, prasidėjo nauji mokslo metai.
Mums šie metai dar nėra labai jaudinantys, nes vaikų į mokyklą dar neišleidome. Aurimas pradėjo eiti į priešmokyklinę grupę, o Greta iš lopšelio perėjo pas Aurimo buvusias auklėtojas.
Tačiau, nepaisant to, kad mūsų ši šventė tiesiogiai dar nelabai liečia, mes vis tiek ją gražiai paminėjome. Ir, sakyčiau, labai netradiciškai.
Planavome, paėmę vaikus iš darželio, nuvažiuoti į rugsėjo 1-ajai skirtą koncertą, kuris turėjo vykti S. Daukanto aikštėj, prie Prezidentūros. Tačiau iki ten nenuvažiavom, nes vaikai pakeliui pamatė Gedimino pilį ir baisiai užsimanė ten pakilti. Mes taip pat buvom visai ne prieš.
Viena iš smagesnių dalių vaikams buvo pasivažinėjimas aukštyn-žemyn funikulieriumi:

Sąžiningai apžiūrėjome pilyje esančius muziejus (vaikams labai patiko):



Na, o pačiame pilies viršuje išvis buvo fantastika. Taip gražiai visas Vilnius atrodė. Dar toks žalias žalias...


Kas seniai buvote Gedimino pilyje, tikrai nepatingėkite ir apsilankykite, kol dar taip gražu ;)

Atostogų likučiai

Kad jau pradėjau išsamiai pasakoti apie visas atostogas, tai pabaigsiu iki galo.
Liko papasakoti tai, ką nuveikėm išvažiavę iš pajūrio. Pirmiausiai tai, grįžinėdami namo, užsukome į Akmenų muziejų, esantį Mosėdyje.
Kasmet pro šalį važiuojam, bet niekad neužsukam. Šį kartą nutarėm nepralėkti. Ir tikrai ne veltui užsukom. Labai mums ten patiko, apžiūrėjom muziejų ir pasivaikščiojom po gražų parką.





Grįžus į Pakruojį kitą dieną (rugpjūčio 11-tą) laukė viena šventė. Suėjo lygiai 8 metai nuo mūsų bažnytinės santuokos. Ta proga nutarėm nuvažiuoti iki Rozalimo bažnyčios, kurioje ir tuokėmės.


"Iškilmingų" pietų nuvykom į "Velnių malūną" Šeduvoje. Ten taip pat nuostabu. Taip gražiai sutvarkyta aplinka, vaikams ir suaugusiems visokių sūpynių pristatyta ir visai skanus maistas.




Nuo Šeduvos ne taip toli buvo likę iki mano gimtojo krašo - Kėdainių rajono, Gūdžiūnų. Ten gimiau ir augau 10 metų. Ir jau kokį 15 metų kaip neteko ten būti. Tad ėmėm ir nuvažiavom.
Šioje mokykloje baigiau tris klases:

Pačios pirmos durys-mano klasė:

Ir netgi apsilankėm tame name, kuriame kažkada gyvenau (ant durų-tėčio menas):

Po tokios puikios ekskursijos grįžom ir baigėm švęsti tai, ką buvom pradėję :)