Tokį "draugą" vaikystėje turėjome beveik visi. Jo vardas - Čiulptukas (pas kitus Soskė, Tiūtė ar panašiai).
Mano abu vaikai augo su šiuo draugu. Bet jis buvo skirtas tik miegui, ne daugiau. Ir mano nuostata tokia, kad tas "draugas" reikalingas ne ilgaiu kaip iki dviejų metų. Taigi, Gretai ši riba (2 metai) jau visai ant nosies, o ji vis draugavo su čiulptuku ir mane graužė sąžinė, kaip čia baigti tą draugystę. Na ir pavyko visai paprastai: kai šį savaitgalį grįžo iš atostogų Šiauliuose, tiesiog nebedaviau jai čiulptuko, o kai prašė prieš miegą, pasakiau - nėra. Ir ką - šiek tiek paverkė, dar paprašė, bet aš paskėsčiojau rankom ir tiek. Dar kelis vakarus užsimindavo, o dabar jau nebeprašo. Tikiuos, kad čia jau tikrai tos "draugystės" pabaiga.
Panašiai buvo ir su Aurimu - jam čiulptuko nebereikėjo metų ir 8-9 mėnesių. Vieną vakarą tiesiog prieš miegą nebedaviau. O jis ir neprašė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą