Darbas, namai, lova, darbas, namai, lova...

Ir taip kiekvieną dieną. Bet kol kas dar visai nenusibodo. Gal todėl, kad darbas man patinka, kolektyvas smagus, o gal ir todėl, kad kartais ir vakarus paįvairinam po darbo - tai Rimvydas kur išlekia, tai aš. O šeštadienį, Rimvydo gimtadienio proga, net ir kartu išlėkėm. Pasikvietėm auklę, kad pabūtų su Greta, o mes trise išvažiavom žiūrėti filmo "La troškynis". Fainas filmukas, toks gerietiškas, be jokių pabaisų. Tik man tos žiurkės iš pradžių tokios nesimpatiškos buvo, nes jų ten labai jau daug. Bet galutinis įspūdis geras - drąsiai rekomenduoju pasižiūrėt.
O šiaip tai mane paskutiniu metu kankina sąžinės graužatis. Manau, kad per mažai laiko skiriu vaikams, ypač Aurimui. Kai grįžtu iš darbo, Greta tiesiog prilimpa - visur iš paskos. O Aurimukas, nabagiukas, turi pats prasimanyti ką veikti. O kai jau neprasimano, pradeda sienom lipti. Tada jau ieškau jam veiklos - tai lego dėlioti, tai dėliones, tai piešti. Nusipirkom tokią super knygą "Darbeliai mažiesiems menininkams" , bet be suaugusiųjų pagalbos ten nelabai išeina ką padaryti. Tai vat ir graužia mane sąžinė, kad neturiu kaip su juo prisėsti ir ką nors smagaus padirbėti.
Kelias dienas jis jau manęs prašė kepti duonelę (mat darželyje kažką tokio darė). Sakau, tai iš ko tešlą darysi? Aurimas: iš vandens, druskos ir cukraus. Klausiu: o miltų nereikia? Aurimas: ne. Tai vakar daviau jam pabandyt, kad pats įsitikintų, jog druska ir cukrus tik ištirpsta vandenyje. Vėliau klausiu: tai gal duot ir miltų? :) Na tai užminkė jis tada tešlą. Bet galų gale, jam bežaidžiant su ta tešla, gavosi ne duonelė, o senis besmegenis. Nufotografavom, gal vakare įkelsiu ir nuotrauką.