Paskutinį kartą zoologijos sode buvom kai Aurimui buvo 2,5 metų - 2005 m.
Jau buvau pamiršus koks ten vaizdelis. Gegužės pradžioj bendradarbis su vaiku buvo nuvykęs ir pasakojo kokie ten gyvūnai vargšai, kokios prastos sąlygos. O aš sakau-na gi, kas čia tokio, juk juos ten prižiūri, turi jie nakčiai kur miegoti, gerai viskas jiems ten. Pasirodo, pasimiršo man per tuos keturis metus, kad ten iš tikrųjų viskas labai varganai... Ir keista, kad per tuos keturis metus praktiškai niekas nepasikeitė. Tad mes, suaugusieji, vaikščiojom ir dejavom. Vaikai, žinoma, tų trūkumų nematė, tad džiaugėsi strapinėdami takeliais ir žiūrėdami į gyvūnus.
Liūdniausias vaizdelis pas meškas. Nelabai įsivaizduoju kaip jos išvis ten dar gyvos.
Kiek geriau pas beždžiones. Tiesa, jos turbūt net ir neima į galvą, kokios ten jų tos gyvenimo sąlygos. Tiesiog kuria savo šeimas ir rūpinasi vienos kitom. Labai šeimyniškų vaizdelių prisižiūrėjom ir šiaip prisijuokėm jas stebėdami.
Dar patiko zebriukai:
Lapė:
Ir kiti. Bet kiek jau supratau, vaikams ne tiek gyvūnai rūpėjo, kiek pramogos.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad laiką visgi praleidom labai šauniai. Pasitaikė labai geras oras, daug privaikščiojom, papramogavom, o finale užsukom į Karmėlavą ir prisikirtom gerulių cepelinų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą