Būnant Pakruojyje, senelis pažadėjo vieną dieną mus nuvežti pasijodinėti arkliuku. Na, aš taip ir įsivaizdavau, kad važiuosime į kažkokias arklides, kur ratuku pajosime ant arkliuko. O pasirodo, patekome į dar vieną rojaus kampelį, kurį žmonės (keturių asmenų šeima) susikūrė patys savo malonumui.
Tą dieną, kai ten nuvykome, buvo be galo karšta. Buvo viena iš tų dienų, kai temperatūra buvo gerokai virš 30. Bet ten nuvažiavus-neįtikėtina, buvo vėsu! Ir taip buvo todėl, kad ten daug ąžuolų. Pasirodo ąžuolai sugeria karštį ir skleidžia vėsą. Ne veltui mūsų senoliai taip gerbė šiuos medžius.
O sodybos šeimininkai tvirtas ąžuolų šakas dar ir atrakcijoms išnaudojo:
Kam neužteko ąžuolų skliedžiamos vėsos, tas galėjo atsigaivinti tvenkinyje, apsodintame nuostabiais gėlynais:
Sodybos aplinkai aprašyti neturiu žodžių:
Na, o viduje ne tik interjeras užgniaužia kvapą:
bet ir paties šeimininko įrengtas sendaikčių muziejus:
ir paties šeimininko pagaminti ąžuoliniai baldai:
Tai tiek apie aplinką. Bet nepamirškime, ko mes čia atvažiavome - pajodinėti arkliuku! Šeimininkų dukra turi nuostabų augintinį ponį vardu Poli:
Visiems norintiems pajodinėti buvo išdalinti jojimo šalmai.
Pasirodo, šalmas tinka ne tik jojimui:
O joti išbandė visi-ir maži, ir dideli:
Sodybos šeimininkai-be galo vaišingi ir malonūs žmonės, čia būna, tvarkosi, ilsisi tik po darbo. Visas šis grožis-penkių metų triūsas. AČIŪ jiems, už nuostabiai praleistą dieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą