Jau prieš kokį mėnesį perskaičiau vokietės Gabrielle Morsch knygą "Mano vaikai norėjo gyventi". Labai liūdna istorija, kurią iš tikrųjų išgyneno ši moteris. Ir nors knyga parašyta kaip eilinio žmogaus dienoraštis (tai tikrai ne rimtas literatūrinis kūrinys), yra keletas minčių, kurios man įstrigo visam. Pavyzdžiui, kaip mes nesuprantam (tiksliau-bijom suprasti) žmogaus, ištikto nelaimės. Bijom jam pažiūrėti į akis, bijom paklausti apie nelaimę, bijom paklausti kaip jis jaučiasi ir pan. O nelaimės ištiktajam būtent to ir reikia.
Verta paskaityti šią knygelę. Ypač turėtų patikti tiems, kad buvo ar kas domisi Egiptu. Knygoje yra daug tikrų faktų apie egiptiečių gyvenimą, kurio mes tikrai nematom nuvažiavę ten kaip turistai.
2 komentarai:
...apie tai, kad nelaimes istikta zmogu reikia kalbinti..
praita savaite mire mano koleges(drauges) vyras. 33 metu. niekuom nesirgo.sustojo sirdis. liko asta ir sunelis 5 metu. Nuvaziavus i sermenis laukiau, kol ji pati snekes,neklausiau nieko.
ji pasakojo pabuvus..
tai daba misliju a razumnai pasielgiau neklausinedama
Tokios situacijos labai sudėtingos. Manau, tiesiog nuo kiekvieno žmogaus priklauso ar jis nori, kad jam kas lįstų į širdį, ar ne. Šios knygos herojei buvo pikta, kad jos problemomis niekas nesidomi, nenori jai padėti.
Žmonės (netgi sakyčiau ypač Lietuviai) iš to mandagumo kartais per daug tyli galvą nuleidę, todėl kitam atrodo, kad juo visai nesidomi ir jam niekas nenori padėti.
Sudėtingi tie žmonių santykiai...
Rašyti komentarą