Mažylis

Šiandien žurnale "Mažylis" perskaičiau straipsnį "Mažos dovanėlės stiprina draugystę?" ir nesusilaikiau nepasidalinusi savo patirtimi. Taigi, parašiau "Mažyliui" laišką:
Sveikas Mažyli,
Gaila, šiek tiek per vėlai perskaičiau straipsnį "Mažos dovanėlės stiprina draugystę?". Tačiau vistiek noriu pasidalinti savo patirtimi, kuri man iki šiol neduoda ramybės.
Paskutinį kartą "mažą dovanėlę" daviau 2006 rugpjūčio 21d., kuomet gimė mūsų mažoji. Papasakosiu viską nuosekliai.
Jau nuo vidurio nėštumo buvau sutarusi su vienu daktaru, kad pas jį gimdysiu ir lankiausi keliose jo konsultacijose. Žinoma, buvo sutarta, kad už visas konsultacijas ir gimdymą deramai atsilyginsiu, kai bus viskas baigta. Prieš tris metus pas jį gimdžiau sūnų, todėl "finansiniu" klausimu jis manimi tikrai galėjo pasitikėti.
Štai ir atėjo ta lemtinga diena (tiksliau naktis). Vidurnaktį, prasidėjus sąrėmiams, iš karto norėjau susisiekti su gydytoju, tačiau ragelio jis nekėlė. Nuvykome į ligoninę. Po apžiūros budintis personalas nustatė, kad gimdyti turėčiau apie 6 val. ryto. Pagaliau susisiekėme ir su "mūsų" daktaru. Jis pasakė atvažiuosiąs 6 val., kuomet prasidės gimdymas.
Sąrėmius pralaukiau gan ramiai, mat su epidūrine nejautra. Visą laiką mane prižiūrėjo nuostabi akušerė. Tačiau jos darbo valandos ėjo į pabaigą-turėjo keistis pamaina. Bet aš labai gražiai paprašiau, kad ji pasiliktų iki galo. Ji nei kiek neprieštaravo ir tikrai be jokių užuominų į "mažas dovanas". Tikrai nuostabus žmogus! 6 val. ryto vėl paskambino "mūsų" daktaras ir pasakė, kad jis galbūt neatvyksiąs, nes jam sloga. Kadangi gimdymas eina sklandžiai, jis nebent galįs pakalbėti su budinčiu daktaru, kad mane "prižiūrėtų" (iki šiol nelabai suprantu, ką tai reiškia-ar tai paslauga, ar tai ir taip privaloma). Įsivaizduokite, kaip turėjau jaustis, tai išgirdusi ir dar gulėdama su sąrėmiais ir nežinodama kaip viskas bus toliau, mat pirmas vaikas gimė per pjūvį. Net nežinojau, ką ir atsakyti, teko teištarti-gerai.
Iš tikrųjų, gimdymas vyko sklandžiai. Pagimdžiau pati. Akušerė ir budintis daktaras buvo nuostabūs! Galiu pasakyti, kad gimdymas man buvo tarsi geras nakties nuotykis-su pašmaikštavimais ir pajuokavimais.
Tačiau kitą dieną buvau šiek tiek sutrikusi dėl tų mažų dovanėlių, kurios stiprina draugystę. Akušerei tokią dovanėlę įteikiau net nedvejodama, nes ji tikrai neprivalėjo pasilikti ir man labai padėjo. Tačiau dėl daktaro ilgai negalėjau apsispręsti. Ir, mano pačios nustebimui, aš jam nieko neįteikiau...
Iki šiol mane kankina nežinia - ar budintis daktaras priėmė gimdymą, dėl to, kad "mūsų" daktaras paprašė, ar jis ir taip turėjo savo darbą atlikti iki galo, nežiūrint į tai, kad baigėsi jo darbo valandos...
Dėl "mūsų" daktaro poelgio tiesiog neturiu komentarų...
Belieka pasidžiaugti, jog dukrytė gimė ir auga sveika ir dar sutaupė mums nemažai pinigų :)